TĖVAI IR VAIKAI
Autorius: Mano menas | 2019 liepos 4 | PEDAGOGIKA
Nuotrauka: Pixabay
Didmiesčio gatvės pamažu pildosi skubančių ir užsimiegojusių praeivių. Dauguma skuba į darbus, mokslo ar studijų įstaigas – jų galvos pilnos artimiausių planų ir tikslų – bet yra ir tokių, kurie eina beprasmiškai klaidžiodami, bandydami viltis, svajoti ir surasti savo kelią.
Šešiolikametis jaunuolis vardu Jokūbas yra tarp tų antrųjų. Šįryt jis atsikėlė ganėtinai anksti, praplovė užsimiegojusias akis, suvalgė kelis vakarykščius šaltus blynus ir išėjo iš purvino bei visokiu šlamštu užgriozdinto buto, palikdamas garsiai knarkiantį tėvą ir kelis jo sugėrovus. Mamos namie nebuvo jau keletą dienų – matomai ir vėl glaudžiasi kokiame moterų krizių centre.
Jokūbas nežinojo, kur tiksliai jis norėjo nueiti ar ką nuveikti, bet dar iš vakaro, įkvėpimo pagautas, jis pasižadėjo sau atsistoti ant kojų. Nuėjęs gerą kelio gabalą Jokūbas pajuto norą pasėdėti aikštėje ir apmąstyti savo galimybes.
Suoliukai buvo dar drėgni po nakties, tad Jokūbui teko pasitempti rankovę ir nusausinti nedidelį lopinėlį. Vos Jokūbui įsitaisius šalia klestelėjo pusamžis vyriškis, nekreipiantis dėmesio nė į pavojų sušlapinti užpakalį, nė į balą po kojomis. Jis kažką burbėjo sau po nosimi ir kraipė galvą.
Jokūbas kuriam laikui atidėjo savo apmąstymus ir stebėjo šį keistuolį. Pagaliau keistuolis pajuto esąs susidomėjimo objektu, staigiai pakreipė galvą į Jokūbą ir nužiūrėjo savo kaimyną nuo galvos iki kojų.
- Na ir ko tu trainiojiesi gatvėmis, vietoj to, kad sėdėtum mokykloje kaip visi?
- Aš manau jūs irgi dar ne pensijoj. Ar jums šiandien į antrą pamainą? – ramiai atsakė Jokūbas.
Vyriškis purkštelėjo ir ėmė bambėti apie sugedusį jaunimą, nieko vertą švietimo sistemą ir išvis smunkančią šalies kultūrą.
- Kur tai matyta, kad toks pienburnis taip įžūliai atkirtinėtų? – oratoriškai klausė vyriškis tarsi kalbėtų šimtinei žmonių miniai. – Tokiam amžiuj mano laikais niekas nė nedrįso kelti kojos už mokyklos teritorijos. Sėdėjom klasėj ir kimšom į galvą viską, ką mums dėstė. O dabar! Nori – eina į mokyklą, nori – ne. Šlaistosi po gatves, dykaduoniauja, rūko, geria, bukai spokso į kompiuterio ekranus ar telefonus. Ir švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus švietimui! Aš visada sakiau, kad demokratija nieko gero neduoda, nes žmogus toks jau yra, kad jį reikia kontroliuoti nuo pat vaikystės. Tik duok laisvės – tuoj parodys savo ragus ir uodegą.
Jokūbo galva prisipildė įvairiais prieštaravimo variantais, bet kaimynas lyg tyčia nė nežiūrėjo jo pusėn ir buvo taip užsivedęs, kad diskusijoms nebuvo vietos. Pagaliau vyriškis kiek nurimo, išsiėmė iš kišenės pailgą bandelę su sezamu ir ėmė čiaumoti tarpais vis numesdamas kokią frazę, kaip antai: „Supuvusi karta“, „Kas galėjo pamanyti“, „Aš taip ir sakiau.“
Jokūbas nusprendė, jog jo kaimynas pagaliau išsikalbėjo ir dabar bus galima grįžti prie savo minčių. Deja, abipusė tyla truko vos kelias minutes.
- Ir vėl jie kabinėsis su tom savo geradariškom akcijom! – suklykė vyriškis, pamatęs grupę žmonių, su plakatais ir aukų dėžutėmis rankose. Kiek pasitarę jie ėmė sklaidytis po parką. – Tegul tik prieina, aš jiems parodysiu, iš kur kojos dygsta!
Lyg nujausdami akcijos dalyviai vis vengė Jokūbo ir pasipiktinusio vyriškio suoliuko. Pagaliau vyriškis neapsikentė, pašoko iš savo vietos ir pasivijo penkių metrų atstumu pro jį praėjusį jaunuolį su plakatu.
- Na ir ko tau reikia iš ramių orių piliečių, a? Ko neužsiimi savo darbais?
- Lietuvoje nuo vėžio kasmet miršta apie aštuonis tūkstančius žmonių. – pradėjo šimtus kartų kartotą kalbą akcijos dalyvis. – Dauguma miršta vien todėl, jog neišgali nusipirkti pagal naujausias technologijas pagamintų vaistų. Jūsų dviejų eurų auką gali būti svarbi suma sergančiojo vėžiu gyvenime.
Vyriškis leido akcijos dalyviui išpilti savo kalbą ir tada ėmė su pasimėgavimu jį atakuoti:
- Du eurai? Tik du? Na, šiandien jūs neįtikėtinai kuklūs... O kaip man įsitikinti, kad mano du eurai bus išleisti būtent vaistams? Ir kodėl aš turėčiau rūpintis kažkokiais svetimais vėžininkais? Kiekvienas vieną dieną numirs. Ir kodėl gi jūs nesurenkate aukos mano mirties nutolinimui? Kuo aš prastesnis už viso pasaulio ligonius? Ir išvis, ko gi tu nesusirandi sau kokio normalaus užsiėmimo, o tik slampinėji gatvėmis ir kartoji savo buką kalbą? A?
Akcijos dalyvis tik maloniai šyptelėjo ir nuėjo savais keliais, o vyriškis paspyrė iš perpildytos šiukšliadėžės iškritusią skardinę ir grįžo ant savo suoliuko.
- Ei tu, neatšalai dar užpakalio? – ėmė graužti Jokūbą. – Prasivaikščiotum kaip tie gerieji samariečiai, tai bent kojas pramankštintum.
- Pone, kaip matau, šiandien jūs ne kokios nuotaikos. – atsakė Jokūbas.
- Pone... – firktelėjo vyriškis. – Iš kur toks cinizmas?...
- Mielai išklausysiu jūsų požiūrį į mandagumą.
- Mandagumą... Jau tik nesivaizdink, ponaiti. – vyryškis kuriam laikui pritilo, rinkdamas žodžius. –Mandagumas jau seniai nebeegzistuoja, mielas vaike. Tai tokia pati atgyvena kaip ir gramofonas ar telegrafas. Šių laikų žmonės yra egoistai, stuobriai ir visiškai neišprusę. Argi jaunimas yra auklėjamas gerbti vyresniuosius? Argi kaimynams yra įprasta sveikintis? O koks yra mūsų šauniųjų politikų tonas?
Ant priešais esančio suoliuko baimingai apsidairę atsargiai prisėdo grupelė dvidešimties-trisdešimties metų amžiaus žmonių. Jie buvo tamsaus gymio, aiškiai ne vietiniai ir dėvėjo gan skurdžius rūbus, tad negalėjo būti turistai. Jokūbo kaimynas iškart pritilo ir įbedė savo kritišką žvilgsnį į juos.
- Pabėgėliai. – su panieka konstatavo vyriškis. – Ir ko jie čia atsivilko? Ko nekariauja už savo tėvynę kaip tikri didvyriai, o taip niekingai prašo pasigailėjimo, braunasi į svetimus gyvenimus? Kad bent darbą dirbt sugebėtų, o tai galiu galvą dėti net vinies prie lentos prikalt nesugebėtų. Žema. Gėda. Jokios savigarbos, jokio pilietiškumo. Dar žmonėmis vadinasi...
Pabėgėliai susigūžė, susidūrę su žudančiu pikto vyriškio žvilgsniu. Jie stengėsi nežiūrėti jo pusėn, tęsti savo pokalbį svetima kalba, deja, visų nuotaika jau buvo subjurusi, tad kurį laiką niekas iš jų neištarė nė žodžio. Pagaliau vienas iš grupės kažką pasiūlė, visi pritariamai palinksėjo, atsistojo ir išėjo.
- Ach, kokie jautruoliai. – piktdžiugiškai pralinksmėjo vyriškis. – Matai, supranta, kad čia jie nė kiek nelaukiami ir visiškai nereikalingi.
- Kodėl jūs taip elgiatės? – nesusilaikė Jokūbas, pajutęs gailestį tiems vargšams nelaimėliams ir gėdą dėl tokio niekingo savo tautiečio elgesio. – Argi jums būtų malonu jų vietoje?
- Jų vietoje? Apie kokią vietą šneki? Aš esu savo vietoje: gyvenu savo šalyje, kenčiu savo vargus ir nebėgu ieškoti šiltesnės vietos svetimuse kraštuose.
- Jūs nežinote, kokios aplinkybės juos privertė taip pasielgti.
- Nežinote... Viską aš žinau daug geriau nei tu, viščiuk. Aš permatau žmones kiaurai ir matau, kokia supuvusi yra kai kurių žmonių sąžinė. Tu gal nesusidūrei su tokias prašalaičiais, o aš susidūriau. Didesnių tinginių, įžulybių ir kvailių aš dar nesu matęs. Jie yra supuvę, visuomenės atmatos, stuobriai, liurbiai, kelmai... – vyriškis net nustoj kvėpuoti įnirtingai rinkdamas žodžius pabėgėlių apibūdinimui.
- Koks jūs bjaurus. – nesusilaikė Jokūbas, pasipiktinęs savo kaimyno tiesmukiškumu.
Vyriškis atsisuko ir iš nuostabos išplėtė savo akis.
- Ką tu pasakei? – pritilusiu balsu paklausė jis.
Jokūbui jau atrodė, kad vyriškis tuoj voš jam antausį, o šis tik sumirksėjo ir ėmė garsiai kvatoti.
- O ką, geriau jau būti bjauriam nei tokiam tingiam netašytam stuobriui.
Kurį laiką vyriškis kratydamasis visu kūnu vis kvatojo, bet pagaliau jo juokas darėsi vis silpnesnis ir silpnesnis, kol pagaliau visai nutilo. Jokūbo kaimynas nugrimzdo į savo mintis ir parkely tapo tylu tylu, tik labdaros akcijos dalyviai karts nuo karto pakartodavo savo kalbą.
Jokūbas po truputį nukėlė savo dėmesį nuo pabėgėlių, labdaros akcijų ir ciniškojo kaimyno bei susikaupė savo pagrindinei dienos užduočiai – savo padėties analizavimui.
„Aš esu dešimtoje klasėje. Man šešiolika, bet aš jau turiu pasirūpinti savimi, nes mano tėvai to nesugeba. Aš turiu pats susikurti savo ateitį. Man niekas niekas nepadės, nes neturiu giminių. Jei pasiseks ir močiutės butas nebus konfiskuotas dėl mano tėčio skolų, kažkada galėsiu jame gyventi arba jį parduoti. Bet dabar jis išnuomotas ir tai yra vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis.
Mokytis galiu, nes esu gan gabus, tačiau šiuo metu neturiu tam sąlygų. Net bibliotekoje neturiu ramybės, nes nuolat gurgia pilvas ir kamuoja mintys apie vargšę mamą, kuri vis nukenčia nuo storžieviško tėvo išpuolių ir apie broliuką, kuris patalpintas vaikų namuose bei jaučiasi visų atstumtas ir vienišas, nes turi šiokių tokių bendravimo sutrikimų, tad net negali pritapti prie vienmečių.
Ką man daryti? Kaip toliau gyventi? Ko griebtis? Kaip man rasti darbą, kad galėčiau pasirūpinti savo mama bei broliuku?“
Po trumpo minčių sąstingio Jokūbo mintys vėl ėmė suktis.
„Turiu apeiti visas parduotuves bei pasisūlyti kasininko pareigoms. Dar galiu pasiskaityti skelbimus, išsiuntinėti savo CV. Anksčiau ar vėliau kas nors atsiras.“
Jokūbas jau buvo bepakylantis nuo suoliuko ir beeinantis iki bibliotekos, kai jo kaimynas vėl prabilo.
- Tu teisus, aš bjaurus... Tačiau aš bent jau ne stuobrys. – ir jis vėl nusijuokė, tik jau gan silpnai, lyg graužiamas sąžinės. – O iš tavęs dar gali kas nors išeiti. Bet dabar, kaip matau, tau reikia pavalgyti. Einam, pavaišinsiu tave pietumis.
Jokūbo alkis, deja, buvo didesnis nei jo orus užsispyrimas, tad jis nuolankiai sutiko eiti paskui savo bjaurųjį kaimyną, pažadėjusiam jam pietus.
Jokūbas tikėjosi būti atvestas į suklerusį, senove pridvėsusį butą ir būti pavaišintam viengungiškais šprotų ir batono sumuštiniais, tačiau savo nuostabai jis pagaliau atsidūrė erdviame, gražiai sutvarkytame senamiesčio kieme ir įžengė į senamiesčio stiliaus daugiabutį namą su dideliais langais ir gėlėmis palangėse.
Parkelio kaimynas atrakino keliais užraktais užrakintas ąžuolines duris ir pateko į šviesų nepriekaištingai suremontuotą dviejų aukštų butą, kuriame aiškiai buvo mažoka baldų.
- Gražu... – pagyrė Jokūbas.
- Gali būti. – atsainiai mestelėjo kaimynas, nusivilkdamas savo nunešiotą paltą ir paduodamas svečiui minkštas šlepetes. – Jos buvo mano sūnaus. – pridūrė.
- Jūs turite sūnų? – susidomėjo Jokūbas.
- Turėjau. – šiurkštokai atkirto vyriškis.
Jokūbas nusprendė, jog klausinėti būtų netaktiška, tad nusprendė leisti vyriškiui pačiam nuspręsti, kada ir kiek išsipasakoti.
Virtuvėje nosį kuteno ką tik orkaitėje iškepusi višta ir daugiafunkciniame puode garuojanti daržovių sriuba. Matomai pietūs buvo pagaminti nustačius automatišką įjungimo/išjungimo režimą, kokį iki šiol Jokūbas matė tik televizoriuje. Vyriškis išėmė iš šaldytuvo iš anksto paruoštas daržoves bei kompotą, padėjo ant stalo įrankius ir dubenėlius su sriuba.
- Aha, trūksta duonos. – po ilgos tylos sumurmėjo vyriškis ir iš dailiai išraižinėtos duoninės išėmė keletą gabaliukų juodos naminės duonos. – Tai mano žmona kepė.
- Jūs turite žmoną? – lygiai tokiu pačiu tonu kaip ir apie sūnų paklausė Jokūbas.
- Turiu. – paprastai atsakė vyriškis, tarsi nusiėmęs savo ciniškumo kaukę.
Jie pavalgė tylėdami ir buvo kiek nejauku, nors ir maistas buvo neįtikėtinai gardus. Jokūbas vis nesugalvojo, ką pasakyti ar ko paklausti, bijodamas suerzinti savo geradarį.
- Taip. Aš turiu nuostabią žmoną. – sukramtęs paskutinį kasnį pasakė vyriškis, mostelėjęs į nuotrauką, kabančią virš šaldytuvo. Ten palmių fone šypsojosi moteris, didžiuliais saulės akiniais dengiančiu veidu. – Turėjau ir sūnų. – atkreipė dėmesį į kitą nuotrauką, kurioje dešimties-vienuolikos metų berniukas ruošėsi mesti krepšinio kemuolį.
- Turėjote? – atsargiai paklausė Jokūbas.
- Taip. Jau nebeturiu. – ramiai atsakė ciniškasis parko kaimynas. – eime į svetainę, pavaišinsiu belgišku šokoladu.
Jokūbas klusniai nusekė paskui savo naująjį draugą į erdvią svetainę, kurioje buvo nedidelis staliukas ir du foteliai. Jis atsisėdo ant patogaus fotelio, įsidėjo į burną gabaliuką jam pasiūlyto šokolado ir pakėlė galvą į namų šeimininką, kuris akivaizdžiai ruošėsi pasakyti kažką svarbaus.
- Kažkada čia buvo daugiau baldų: sofa, sekcija, televizorius, kilimas, paveikslai, pianinas, akvariumas. – įsitaisęs fotelyje pradėjo pasakojimą vyriškis. Jo veidas jau visiškai prarado teatrališkas grimasas, o balsas buvo ramus ir tolygus. – Aš gimiau ir užaugau pasiturinčioje, garbią vietą visuomenėje užimančioje šeimoje. Mano abu tėvai buvo gydytojai bei savo pareigą puikiai atliekantys mama ir tėtis. Jie suteikė man viską, ko reikia kiekvienam į gyvenimo kelią besiruošiančiam jaunam žmogui – išsilavinimą, išmintingus patarimus, rūpestingą priežiūrą ir pramogas.
Viskas, ko aš norėjau, kai didelių pastangų dėka gavau architektūros bakalauro laipsnį – tai tapti tokiu pačiu tėčiu, kaip manasis. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, kai mano nuostabioji žmona sėkmingai pagimdė sveiką žvalų berniuką, kurį mes atsivežėme į štai šį butą. Pavadinome savo sūnų Luku ir nupirkome jam naujus brangius baldus, drabužėlius, žaislus, vežiojome į įvairiausius, teatrus, koncertus, žaidimo aikšteles, baseinus, pramogų parkus. Mes mylėjome savo brangiausiąjį kaip įmanydami, nieko negailėdami ir nieko blogo nenujausdami.
Mes tai pat prisiskaitėme daugybę knygų apie teisingą vaikų auklėjimą bei manėme, jog esame tiesiog tobuli tėvai.
Tačiau štai vieną dieną mūsų jau tada keturiolikametis sūnus grįžo namo visas pradvokęs alkoholiu bei cigaretėmis. Mes atlaidžiai susižvalgėme, galvodami, kad mūsų sūnelis tiesiog yra toks, kaip ir visi jo bendraamžiai. Žinoma, kaip pareigingi tėvai negalėjome neperskaityti rimto moralo, nenubausti jo uždrausdami grįžti namo vėliau nei devintą valandą bei prašydami daugiau niekada nesirodyti namie tokioje būsenoje. Mes su žmona nuoširdžiai manėme, kad tai tik paaugliškos šėlionės ir kad tuoj mūsų berniukas išsilakstys ir rimtai kibs į savo būsimos karjeros kūrimą.
Mes leidome savo vaikui rinktis savo kelią pačiam, apmokėdami įvairius brangius kursus, privačias pamokas ir būrelius, kai tik jis to užsinorėdavo. Deja, laikas bėgo, o Lukas metė vienus kursus po kitų, teisindamasis, kad tai tikrai ne jo sritis ir kad nieko naudingo ten nemoko. Be to, jis ėmė vis mažiau ir mažiau dėmesio skirti namų darbams, o netrukus sulaukėme mokytojų nusiskundimų, jog mūsų sūnus praleidinėja pamokas arba pamokų metu elgiasi neadekvačiai.
Mes sunerimome ir ėmėme labiau kontroliuoti savo vienturtį, dažnai atsiprašydavome iš darbų vien tam, kad nuvyktume į mokyklą patikrinti, ar Lukas tikrai ten, nes jis pradėjo įvairiausiomis apgaulėmis dumti mums akis. Buvo nemalonu, bet mes vis dar tikėjomės, kad tai tik laikina paauglystė ir kad anksčiau ar vėliau viskas grįš į savo vėžes.
Tačiau reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn. Kaip siaubingiausiame košmare aš kartą buvau iškviestas į policiją dėl savo nepilnamečio sūnaus įvykdyto nusikaltimo – platino narkotikus ir be teisių pavogta mašina bėgo nuo policijos. Kurį laiką aš negalėjau tuo patikėti, maniau, jog įsivėlė kažkokia klaida ir kad mano sūnus tiesiog buvo neteisingai apkaltintas. Tačiau netrukus man parodė filmuotą medžiagą, kurioje Lukas necenzūrinių žodžių kupina leksika ragino jaunuolius nusipirkti „dozę“ ir aiškino, kaip reikės ją vartoti.
Aš maniau, jog iš nuostabos tuoj sprogs mano širdis. Aš visas drebėjau ir vos galėjau kvėpuoti. Prieš palikdamas savo sūnų šaltoje kameroje aš ilgai tylėjau, neturėdamas jėgų pažvelgti jam į akis, bet kai pagaliau silpnai ištariau: „Kodėl? Kodėl tu tą padarei?“, jis man kiek apgailestaujančiu balsu atsakė: „Aš vartoju narkotikus jau metus. Man reikia užsidirbti pinigų naujoms dozėms.“
Policija atėjo mane palydėti iki išėjimo ir pranešė, kad mano sūnus bus kalinamas dar kelias paras, o vėliau jam bus nustatyti tam tikri apribojimai ir bausmė.
Išėjęs iš komisariato jaučiausi visiškai sugniuždytas, išduotas savo brangaus, taip mylėto sūnaus. Man atrodė, jog mano gyvenimas žlugo visiems laikams. Aš vairavau iš paskutinių jėgų, o atvažiavęs į savo namų kiemą ilgai nelipau iš mašinos, nes nežinojau, kaip pranešti šią baisią žinią savo jautrios, meniškos sielos žmonai. Bet pagaliau ji pati man paskambino ir stebėtinai ramiu balsu pranešė jau viską žinantį (sūnus jai pats paskambino ir viską paaiškino) bei paragino eiti namo, nes jau žvarbu (tai buvo vėlyvas ruduo, kaip dabar prisimenu).
Vos praėjęs namų duris puoliau į glėbį savo brangiai gyvenimo palydovei ir apipyliau jos galvą karčiomis skausmo ašaromis. Ji verkė taip pat ir mes taip prastovėjome vienoje vietoje kelias ilgas valandas, nedrįsdami nieko pasakyti. Mes abu mintyse kaltinome save, klausėme, ką padarėme ne taip ir kaip gyventi toliau.
Tuo nusikaltimu viskas nepasibaigė. Kad tik gautų pinigų reikiamoms dozėms Karolis ėmė slapčia tempti iš namų įvairius brangius daiktus ir juos pardavinėti už grašius, kartą, kai mūsų nebuvo namie, jis netgi išnešė masyvią sekciją, sofą, televizorių ir daug daugiau visko. Jis ėmė atvirai plėšikauti, sukčiauti ir netgi žudyti. Iki šiol su žmona lankome dviejų senukų bei paauglės kapus, kuriems gyvybę atėmė mūsų sūnus. Mes bandėme sūnų gydyti, patys taip pat stojomės ant kojų vis iš naujo ir iš naujo, tačiau viskas ėjo blogyn ir blogyn, kol pagaliau mane iškvietė į morgą, kad atpažinčiau Karolio lavoną. Perdozavo narkotikų.
Praėjo jau šešeri metai, o aš vis dar naktimis pašoku nuo menkiausio garso, manydamas, kad tai mūsų sūnus grįžta namo. Aš lankiausi įvairiose psichologų seansuose ir seminaruose, bet mano siela vis neranda ramybės. Aš jaučiu kaltę, jaučiu tuštumą, jaučiu neteisybę ir noriu klykti, suvokęs, jog mano gyvenimas buvo toks beprasmiškas ir toks absurdiškas. Aš daug nepailsdamai dirbau ir sukaupiau daugybę turtų, tačiau dabar man jie neturi jokios vertės. Aš kiekvieną vakarą šaukiuosi Dievo ir prašau jį atsiųsti man paguodos bei nusiraminimo, tačiau kiekvieną rytą atsibundu su tokia pačia skyle sieloje. Aš nebeturiu jokių tikslų ir niekas man neteikia džiaugsmo. Man pikta matyti žmones besijuokiančius, pikta, kad pasaulis toks neteisingas ir kad didelės svajonės žlunga štai taip negailestingai.
Parko kaimynas užsidengė veidą rankomis bei ėmė kūkčioti, krūpčioti visu kūnu – lygiai kaip tada visu kūnų krūpčiojo besijuokdamas. Jokūbas leido savo nelaimingajam pašnekovui išsiverkti, mintyse rikdamas paguodos ir padrąsinimo žodžius.
- Gyvenimas tuo nesibaigė. – pagaliau tyliai ištarė Jokūbas. – Jūs dar daug galite pasiekti.
- Pasiekti... – kreivai šyptelėjo vyriškis, atitraukęs rankas nuo ašaromis blizgančio veido. – Aš neturiu ko siekti. Mano rankos jau niekada nebepakils.
- Nekalbėkite taip. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug šitame pasaulyje visko. Pasaulis pilnas galimybių, tereikia jomis pasinaudoti.
- Apie ką tu čia šneki? – kiek šiurkščiai paklausė vyriškis, tarsi grįždamas į savąją parkelio bambeklio rolę.
- Jūs praradote sūnų, o daugybė sūnų prarado tėvus. Neapsiribokite tuo, kas mirė ir žlugo, matykite tuos, kurie dar gyvena ir kas dar gali atnešti jums džiaugsmo.
- Tu kalbi apie save? – sarkastiškai nusijuokė vyriškis.
- Nebūtinai. – atsakė Jokūbas.
Jie abu kurį laiką tylėjo, kol pagaliau naujasis Jokūbo draugas atsistojo ir šypsodamasis įkvėpto ir atgimusio žmogaus šypsena pareiškė:
- Na, kaip ten bebūtų, aš nesu bedarbis. Turiu paruošti keletą projektų. Mano kabinetas štai ten, jei nori, gali įsitaisyti šalia ir ruošti savo namų darbus. Aš neblogai suprantu beveik visus dalykus, tad prireikus visada padėsiu, o mano žmona jau tuoj grįš iš darbo ir iškeps mums pyrago.
Autorius: Mano menas | 2019 liepos 4 | PEDAGOGIKA
Nuotrauka: Pixabay
Didmiesčio gatvės pamažu pildosi skubančių ir užsimiegojusių praeivių. Dauguma skuba į darbus, mokslo ar studijų įstaigas – jų galvos pilnos artimiausių planų ir tikslų – bet yra ir tokių, kurie eina beprasmiškai klaidžiodami, bandydami viltis, svajoti ir surasti savo kelią.
Šešiolikametis jaunuolis vardu Jokūbas yra tarp tų antrųjų. Šįryt jis atsikėlė ganėtinai anksti, praplovė užsimiegojusias akis, suvalgė kelis vakarykščius šaltus blynus ir išėjo iš purvino bei visokiu šlamštu užgriozdinto buto, palikdamas garsiai knarkiantį tėvą ir kelis jo sugėrovus. Mamos namie nebuvo jau keletą dienų – matomai ir vėl glaudžiasi kokiame moterų krizių centre.
Jokūbas nežinojo, kur tiksliai jis norėjo nueiti ar ką nuveikti, bet dar iš vakaro, įkvėpimo pagautas, jis pasižadėjo sau atsistoti ant kojų. Nuėjęs gerą kelio gabalą Jokūbas pajuto norą pasėdėti aikštėje ir apmąstyti savo galimybes.
Suoliukai buvo dar drėgni po nakties, tad Jokūbui teko pasitempti rankovę ir nusausinti nedidelį lopinėlį. Vos Jokūbui įsitaisius šalia klestelėjo pusamžis vyriškis, nekreipiantis dėmesio nė į pavojų sušlapinti užpakalį, nė į balą po kojomis. Jis kažką burbėjo sau po nosimi ir kraipė galvą.
Jokūbas kuriam laikui atidėjo savo apmąstymus ir stebėjo šį keistuolį. Pagaliau keistuolis pajuto esąs susidomėjimo objektu, staigiai pakreipė galvą į Jokūbą ir nužiūrėjo savo kaimyną nuo galvos iki kojų.
- Na ir ko tu trainiojiesi gatvėmis, vietoj to, kad sėdėtum mokykloje kaip visi?
- Aš manau jūs irgi dar ne pensijoj. Ar jums šiandien į antrą pamainą? – ramiai atsakė Jokūbas.
Vyriškis purkštelėjo ir ėmė bambėti apie sugedusį jaunimą, nieko vertą švietimo sistemą ir išvis smunkančią šalies kultūrą.
- Kur tai matyta, kad toks pienburnis taip įžūliai atkirtinėtų? – oratoriškai klausė vyriškis tarsi kalbėtų šimtinei žmonių miniai. – Tokiam amžiuj mano laikais niekas nė nedrįso kelti kojos už mokyklos teritorijos. Sėdėjom klasėj ir kimšom į galvą viską, ką mums dėstė. O dabar! Nori – eina į mokyklą, nori – ne. Šlaistosi po gatves, dykaduoniauja, rūko, geria, bukai spokso į kompiuterio ekranus ar telefonus. Ir švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus švietimui! Aš visada sakiau, kad demokratija nieko gero neduoda, nes žmogus toks jau yra, kad jį reikia kontroliuoti nuo pat vaikystės. Tik duok laisvės – tuoj parodys savo ragus ir uodegą.
Jokūbo galva prisipildė įvairiais prieštaravimo variantais, bet kaimynas lyg tyčia nė nežiūrėjo jo pusėn ir buvo taip užsivedęs, kad diskusijoms nebuvo vietos. Pagaliau vyriškis kiek nurimo, išsiėmė iš kišenės pailgą bandelę su sezamu ir ėmė čiaumoti tarpais vis numesdamas kokią frazę, kaip antai: „Supuvusi karta“, „Kas galėjo pamanyti“, „Aš taip ir sakiau.“
Jokūbas nusprendė, jog jo kaimynas pagaliau išsikalbėjo ir dabar bus galima grįžti prie savo minčių. Deja, abipusė tyla truko vos kelias minutes.
- Ir vėl jie kabinėsis su tom savo geradariškom akcijom! – suklykė vyriškis, pamatęs grupę žmonių, su plakatais ir aukų dėžutėmis rankose. Kiek pasitarę jie ėmė sklaidytis po parką. – Tegul tik prieina, aš jiems parodysiu, iš kur kojos dygsta!
Lyg nujausdami akcijos dalyviai vis vengė Jokūbo ir pasipiktinusio vyriškio suoliuko. Pagaliau vyriškis neapsikentė, pašoko iš savo vietos ir pasivijo penkių metrų atstumu pro jį praėjusį jaunuolį su plakatu.
- Na ir ko tau reikia iš ramių orių piliečių, a? Ko neužsiimi savo darbais?
- Lietuvoje nuo vėžio kasmet miršta apie aštuonis tūkstančius žmonių. – pradėjo šimtus kartų kartotą kalbą akcijos dalyvis. – Dauguma miršta vien todėl, jog neišgali nusipirkti pagal naujausias technologijas pagamintų vaistų. Jūsų dviejų eurų auką gali būti svarbi suma sergančiojo vėžiu gyvenime.
Vyriškis leido akcijos dalyviui išpilti savo kalbą ir tada ėmė su pasimėgavimu jį atakuoti:
- Du eurai? Tik du? Na, šiandien jūs neįtikėtinai kuklūs... O kaip man įsitikinti, kad mano du eurai bus išleisti būtent vaistams? Ir kodėl aš turėčiau rūpintis kažkokiais svetimais vėžininkais? Kiekvienas vieną dieną numirs. Ir kodėl gi jūs nesurenkate aukos mano mirties nutolinimui? Kuo aš prastesnis už viso pasaulio ligonius? Ir išvis, ko gi tu nesusirandi sau kokio normalaus užsiėmimo, o tik slampinėji gatvėmis ir kartoji savo buką kalbą? A?
Akcijos dalyvis tik maloniai šyptelėjo ir nuėjo savais keliais, o vyriškis paspyrė iš perpildytos šiukšliadėžės iškritusią skardinę ir grįžo ant savo suoliuko.
- Ei tu, neatšalai dar užpakalio? – ėmė graužti Jokūbą. – Prasivaikščiotum kaip tie gerieji samariečiai, tai bent kojas pramankštintum.
- Pone, kaip matau, šiandien jūs ne kokios nuotaikos. – atsakė Jokūbas.
- Pone... – firktelėjo vyriškis. – Iš kur toks cinizmas?...
- Mielai išklausysiu jūsų požiūrį į mandagumą.
- Mandagumą... Jau tik nesivaizdink, ponaiti. – vyryškis kuriam laikui pritilo, rinkdamas žodžius. –Mandagumas jau seniai nebeegzistuoja, mielas vaike. Tai tokia pati atgyvena kaip ir gramofonas ar telegrafas. Šių laikų žmonės yra egoistai, stuobriai ir visiškai neišprusę. Argi jaunimas yra auklėjamas gerbti vyresniuosius? Argi kaimynams yra įprasta sveikintis? O koks yra mūsų šauniųjų politikų tonas?
Ant priešais esančio suoliuko baimingai apsidairę atsargiai prisėdo grupelė dvidešimties-trisdešimties metų amžiaus žmonių. Jie buvo tamsaus gymio, aiškiai ne vietiniai ir dėvėjo gan skurdžius rūbus, tad negalėjo būti turistai. Jokūbo kaimynas iškart pritilo ir įbedė savo kritišką žvilgsnį į juos.
- Pabėgėliai. – su panieka konstatavo vyriškis. – Ir ko jie čia atsivilko? Ko nekariauja už savo tėvynę kaip tikri didvyriai, o taip niekingai prašo pasigailėjimo, braunasi į svetimus gyvenimus? Kad bent darbą dirbt sugebėtų, o tai galiu galvą dėti net vinies prie lentos prikalt nesugebėtų. Žema. Gėda. Jokios savigarbos, jokio pilietiškumo. Dar žmonėmis vadinasi...
Pabėgėliai susigūžė, susidūrę su žudančiu pikto vyriškio žvilgsniu. Jie stengėsi nežiūrėti jo pusėn, tęsti savo pokalbį svetima kalba, deja, visų nuotaika jau buvo subjurusi, tad kurį laiką niekas iš jų neištarė nė žodžio. Pagaliau vienas iš grupės kažką pasiūlė, visi pritariamai palinksėjo, atsistojo ir išėjo.
- Ach, kokie jautruoliai. – piktdžiugiškai pralinksmėjo vyriškis. – Matai, supranta, kad čia jie nė kiek nelaukiami ir visiškai nereikalingi.
- Kodėl jūs taip elgiatės? – nesusilaikė Jokūbas, pajutęs gailestį tiems vargšams nelaimėliams ir gėdą dėl tokio niekingo savo tautiečio elgesio. – Argi jums būtų malonu jų vietoje?
- Jų vietoje? Apie kokią vietą šneki? Aš esu savo vietoje: gyvenu savo šalyje, kenčiu savo vargus ir nebėgu ieškoti šiltesnės vietos svetimuse kraštuose.
- Jūs nežinote, kokios aplinkybės juos privertė taip pasielgti.
- Nežinote... Viską aš žinau daug geriau nei tu, viščiuk. Aš permatau žmones kiaurai ir matau, kokia supuvusi yra kai kurių žmonių sąžinė. Tu gal nesusidūrei su tokias prašalaičiais, o aš susidūriau. Didesnių tinginių, įžulybių ir kvailių aš dar nesu matęs. Jie yra supuvę, visuomenės atmatos, stuobriai, liurbiai, kelmai... – vyriškis net nustoj kvėpuoti įnirtingai rinkdamas žodžius pabėgėlių apibūdinimui.
- Koks jūs bjaurus. – nesusilaikė Jokūbas, pasipiktinęs savo kaimyno tiesmukiškumu.
Vyriškis atsisuko ir iš nuostabos išplėtė savo akis.
- Ką tu pasakei? – pritilusiu balsu paklausė jis.
Jokūbui jau atrodė, kad vyriškis tuoj voš jam antausį, o šis tik sumirksėjo ir ėmė garsiai kvatoti.
- O ką, geriau jau būti bjauriam nei tokiam tingiam netašytam stuobriui.
Kurį laiką vyriškis kratydamasis visu kūnu vis kvatojo, bet pagaliau jo juokas darėsi vis silpnesnis ir silpnesnis, kol pagaliau visai nutilo. Jokūbo kaimynas nugrimzdo į savo mintis ir parkely tapo tylu tylu, tik labdaros akcijos dalyviai karts nuo karto pakartodavo savo kalbą.
Jokūbas po truputį nukėlė savo dėmesį nuo pabėgėlių, labdaros akcijų ir ciniškojo kaimyno bei susikaupė savo pagrindinei dienos užduočiai – savo padėties analizavimui.
„Aš esu dešimtoje klasėje. Man šešiolika, bet aš jau turiu pasirūpinti savimi, nes mano tėvai to nesugeba. Aš turiu pats susikurti savo ateitį. Man niekas niekas nepadės, nes neturiu giminių. Jei pasiseks ir močiutės butas nebus konfiskuotas dėl mano tėčio skolų, kažkada galėsiu jame gyventi arba jį parduoti. Bet dabar jis išnuomotas ir tai yra vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis.
Mokytis galiu, nes esu gan gabus, tačiau šiuo metu neturiu tam sąlygų. Net bibliotekoje neturiu ramybės, nes nuolat gurgia pilvas ir kamuoja mintys apie vargšę mamą, kuri vis nukenčia nuo storžieviško tėvo išpuolių ir apie broliuką, kuris patalpintas vaikų namuose bei jaučiasi visų atstumtas ir vienišas, nes turi šiokių tokių bendravimo sutrikimų, tad net negali pritapti prie vienmečių.
Ką man daryti? Kaip toliau gyventi? Ko griebtis? Kaip man rasti darbą, kad galėčiau pasirūpinti savo mama bei broliuku?“
Po trumpo minčių sąstingio Jokūbo mintys vėl ėmė suktis.
„Turiu apeiti visas parduotuves bei pasisūlyti kasininko pareigoms. Dar galiu pasiskaityti skelbimus, išsiuntinėti savo CV. Anksčiau ar vėliau kas nors atsiras.“
Jokūbas jau buvo bepakylantis nuo suoliuko ir beeinantis iki bibliotekos, kai jo kaimynas vėl prabilo.
- Tu teisus, aš bjaurus... Tačiau aš bent jau ne stuobrys. – ir jis vėl nusijuokė, tik jau gan silpnai, lyg graužiamas sąžinės. – O iš tavęs dar gali kas nors išeiti. Bet dabar, kaip matau, tau reikia pavalgyti. Einam, pavaišinsiu tave pietumis.
Jokūbo alkis, deja, buvo didesnis nei jo orus užsispyrimas, tad jis nuolankiai sutiko eiti paskui savo bjaurųjį kaimyną, pažadėjusiam jam pietus.
Jokūbas tikėjosi būti atvestas į suklerusį, senove pridvėsusį butą ir būti pavaišintam viengungiškais šprotų ir batono sumuštiniais, tačiau savo nuostabai jis pagaliau atsidūrė erdviame, gražiai sutvarkytame senamiesčio kieme ir įžengė į senamiesčio stiliaus daugiabutį namą su dideliais langais ir gėlėmis palangėse.
Parkelio kaimynas atrakino keliais užraktais užrakintas ąžuolines duris ir pateko į šviesų nepriekaištingai suremontuotą dviejų aukštų butą, kuriame aiškiai buvo mažoka baldų.
- Gražu... – pagyrė Jokūbas.
- Gali būti. – atsainiai mestelėjo kaimynas, nusivilkdamas savo nunešiotą paltą ir paduodamas svečiui minkštas šlepetes. – Jos buvo mano sūnaus. – pridūrė.
- Jūs turite sūnų? – susidomėjo Jokūbas.
- Turėjau. – šiurkštokai atkirto vyriškis.
Jokūbas nusprendė, jog klausinėti būtų netaktiška, tad nusprendė leisti vyriškiui pačiam nuspręsti, kada ir kiek išsipasakoti.
Virtuvėje nosį kuteno ką tik orkaitėje iškepusi višta ir daugiafunkciniame puode garuojanti daržovių sriuba. Matomai pietūs buvo pagaminti nustačius automatišką įjungimo/išjungimo režimą, kokį iki šiol Jokūbas matė tik televizoriuje. Vyriškis išėmė iš šaldytuvo iš anksto paruoštas daržoves bei kompotą, padėjo ant stalo įrankius ir dubenėlius su sriuba.
- Aha, trūksta duonos. – po ilgos tylos sumurmėjo vyriškis ir iš dailiai išraižinėtos duoninės išėmė keletą gabaliukų juodos naminės duonos. – Tai mano žmona kepė.
- Jūs turite žmoną? – lygiai tokiu pačiu tonu kaip ir apie sūnų paklausė Jokūbas.
- Turiu. – paprastai atsakė vyriškis, tarsi nusiėmęs savo ciniškumo kaukę.
Jie pavalgė tylėdami ir buvo kiek nejauku, nors ir maistas buvo neįtikėtinai gardus. Jokūbas vis nesugalvojo, ką pasakyti ar ko paklausti, bijodamas suerzinti savo geradarį.
- Taip. Aš turiu nuostabią žmoną. – sukramtęs paskutinį kasnį pasakė vyriškis, mostelėjęs į nuotrauką, kabančią virš šaldytuvo. Ten palmių fone šypsojosi moteris, didžiuliais saulės akiniais dengiančiu veidu. – Turėjau ir sūnų. – atkreipė dėmesį į kitą nuotrauką, kurioje dešimties-vienuolikos metų berniukas ruošėsi mesti krepšinio kemuolį.
- Turėjote? – atsargiai paklausė Jokūbas.
- Taip. Jau nebeturiu. – ramiai atsakė ciniškasis parko kaimynas. – eime į svetainę, pavaišinsiu belgišku šokoladu.
Jokūbas klusniai nusekė paskui savo naująjį draugą į erdvią svetainę, kurioje buvo nedidelis staliukas ir du foteliai. Jis atsisėdo ant patogaus fotelio, įsidėjo į burną gabaliuką jam pasiūlyto šokolado ir pakėlė galvą į namų šeimininką, kuris akivaizdžiai ruošėsi pasakyti kažką svarbaus.
- Kažkada čia buvo daugiau baldų: sofa, sekcija, televizorius, kilimas, paveikslai, pianinas, akvariumas. – įsitaisęs fotelyje pradėjo pasakojimą vyriškis. Jo veidas jau visiškai prarado teatrališkas grimasas, o balsas buvo ramus ir tolygus. – Aš gimiau ir užaugau pasiturinčioje, garbią vietą visuomenėje užimančioje šeimoje. Mano abu tėvai buvo gydytojai bei savo pareigą puikiai atliekantys mama ir tėtis. Jie suteikė man viską, ko reikia kiekvienam į gyvenimo kelią besiruošiančiam jaunam žmogui – išsilavinimą, išmintingus patarimus, rūpestingą priežiūrą ir pramogas.
Viskas, ko aš norėjau, kai didelių pastangų dėka gavau architektūros bakalauro laipsnį – tai tapti tokiu pačiu tėčiu, kaip manasis. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, kai mano nuostabioji žmona sėkmingai pagimdė sveiką žvalų berniuką, kurį mes atsivežėme į štai šį butą. Pavadinome savo sūnų Luku ir nupirkome jam naujus brangius baldus, drabužėlius, žaislus, vežiojome į įvairiausius, teatrus, koncertus, žaidimo aikšteles, baseinus, pramogų parkus. Mes mylėjome savo brangiausiąjį kaip įmanydami, nieko negailėdami ir nieko blogo nenujausdami.
Mes tai pat prisiskaitėme daugybę knygų apie teisingą vaikų auklėjimą bei manėme, jog esame tiesiog tobuli tėvai.
Tačiau štai vieną dieną mūsų jau tada keturiolikametis sūnus grįžo namo visas pradvokęs alkoholiu bei cigaretėmis. Mes atlaidžiai susižvalgėme, galvodami, kad mūsų sūnelis tiesiog yra toks, kaip ir visi jo bendraamžiai. Žinoma, kaip pareigingi tėvai negalėjome neperskaityti rimto moralo, nenubausti jo uždrausdami grįžti namo vėliau nei devintą valandą bei prašydami daugiau niekada nesirodyti namie tokioje būsenoje. Mes su žmona nuoširdžiai manėme, kad tai tik paaugliškos šėlionės ir kad tuoj mūsų berniukas išsilakstys ir rimtai kibs į savo būsimos karjeros kūrimą.
Mes leidome savo vaikui rinktis savo kelią pačiam, apmokėdami įvairius brangius kursus, privačias pamokas ir būrelius, kai tik jis to užsinorėdavo. Deja, laikas bėgo, o Lukas metė vienus kursus po kitų, teisindamasis, kad tai tikrai ne jo sritis ir kad nieko naudingo ten nemoko. Be to, jis ėmė vis mažiau ir mažiau dėmesio skirti namų darbams, o netrukus sulaukėme mokytojų nusiskundimų, jog mūsų sūnus praleidinėja pamokas arba pamokų metu elgiasi neadekvačiai.
Mes sunerimome ir ėmėme labiau kontroliuoti savo vienturtį, dažnai atsiprašydavome iš darbų vien tam, kad nuvyktume į mokyklą patikrinti, ar Lukas tikrai ten, nes jis pradėjo įvairiausiomis apgaulėmis dumti mums akis. Buvo nemalonu, bet mes vis dar tikėjomės, kad tai tik laikina paauglystė ir kad anksčiau ar vėliau viskas grįš į savo vėžes.
Tačiau reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn. Kaip siaubingiausiame košmare aš kartą buvau iškviestas į policiją dėl savo nepilnamečio sūnaus įvykdyto nusikaltimo – platino narkotikus ir be teisių pavogta mašina bėgo nuo policijos. Kurį laiką aš negalėjau tuo patikėti, maniau, jog įsivėlė kažkokia klaida ir kad mano sūnus tiesiog buvo neteisingai apkaltintas. Tačiau netrukus man parodė filmuotą medžiagą, kurioje Lukas necenzūrinių žodžių kupina leksika ragino jaunuolius nusipirkti „dozę“ ir aiškino, kaip reikės ją vartoti.
Aš maniau, jog iš nuostabos tuoj sprogs mano širdis. Aš visas drebėjau ir vos galėjau kvėpuoti. Prieš palikdamas savo sūnų šaltoje kameroje aš ilgai tylėjau, neturėdamas jėgų pažvelgti jam į akis, bet kai pagaliau silpnai ištariau: „Kodėl? Kodėl tu tą padarei?“, jis man kiek apgailestaujančiu balsu atsakė: „Aš vartoju narkotikus jau metus. Man reikia užsidirbti pinigų naujoms dozėms.“
Policija atėjo mane palydėti iki išėjimo ir pranešė, kad mano sūnus bus kalinamas dar kelias paras, o vėliau jam bus nustatyti tam tikri apribojimai ir bausmė.
Išėjęs iš komisariato jaučiausi visiškai sugniuždytas, išduotas savo brangaus, taip mylėto sūnaus. Man atrodė, jog mano gyvenimas žlugo visiems laikams. Aš vairavau iš paskutinių jėgų, o atvažiavęs į savo namų kiemą ilgai nelipau iš mašinos, nes nežinojau, kaip pranešti šią baisią žinią savo jautrios, meniškos sielos žmonai. Bet pagaliau ji pati man paskambino ir stebėtinai ramiu balsu pranešė jau viską žinantį (sūnus jai pats paskambino ir viską paaiškino) bei paragino eiti namo, nes jau žvarbu (tai buvo vėlyvas ruduo, kaip dabar prisimenu).
Vos praėjęs namų duris puoliau į glėbį savo brangiai gyvenimo palydovei ir apipyliau jos galvą karčiomis skausmo ašaromis. Ji verkė taip pat ir mes taip prastovėjome vienoje vietoje kelias ilgas valandas, nedrįsdami nieko pasakyti. Mes abu mintyse kaltinome save, klausėme, ką padarėme ne taip ir kaip gyventi toliau.
Tuo nusikaltimu viskas nepasibaigė. Kad tik gautų pinigų reikiamoms dozėms Karolis ėmė slapčia tempti iš namų įvairius brangius daiktus ir juos pardavinėti už grašius, kartą, kai mūsų nebuvo namie, jis netgi išnešė masyvią sekciją, sofą, televizorių ir daug daugiau visko. Jis ėmė atvirai plėšikauti, sukčiauti ir netgi žudyti. Iki šiol su žmona lankome dviejų senukų bei paauglės kapus, kuriems gyvybę atėmė mūsų sūnus. Mes bandėme sūnų gydyti, patys taip pat stojomės ant kojų vis iš naujo ir iš naujo, tačiau viskas ėjo blogyn ir blogyn, kol pagaliau mane iškvietė į morgą, kad atpažinčiau Karolio lavoną. Perdozavo narkotikų.
Praėjo jau šešeri metai, o aš vis dar naktimis pašoku nuo menkiausio garso, manydamas, kad tai mūsų sūnus grįžta namo. Aš lankiausi įvairiose psichologų seansuose ir seminaruose, bet mano siela vis neranda ramybės. Aš jaučiu kaltę, jaučiu tuštumą, jaučiu neteisybę ir noriu klykti, suvokęs, jog mano gyvenimas buvo toks beprasmiškas ir toks absurdiškas. Aš daug nepailsdamai dirbau ir sukaupiau daugybę turtų, tačiau dabar man jie neturi jokios vertės. Aš kiekvieną vakarą šaukiuosi Dievo ir prašau jį atsiųsti man paguodos bei nusiraminimo, tačiau kiekvieną rytą atsibundu su tokia pačia skyle sieloje. Aš nebeturiu jokių tikslų ir niekas man neteikia džiaugsmo. Man pikta matyti žmones besijuokiančius, pikta, kad pasaulis toks neteisingas ir kad didelės svajonės žlunga štai taip negailestingai.
Parko kaimynas užsidengė veidą rankomis bei ėmė kūkčioti, krūpčioti visu kūnu – lygiai kaip tada visu kūnų krūpčiojo besijuokdamas. Jokūbas leido savo nelaimingajam pašnekovui išsiverkti, mintyse rikdamas paguodos ir padrąsinimo žodžius.
- Gyvenimas tuo nesibaigė. – pagaliau tyliai ištarė Jokūbas. – Jūs dar daug galite pasiekti.
- Pasiekti... – kreivai šyptelėjo vyriškis, atitraukęs rankas nuo ašaromis blizgančio veido. – Aš neturiu ko siekti. Mano rankos jau niekada nebepakils.
- Nekalbėkite taip. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug šitame pasaulyje visko. Pasaulis pilnas galimybių, tereikia jomis pasinaudoti.
- Apie ką tu čia šneki? – kiek šiurkščiai paklausė vyriškis, tarsi grįždamas į savąją parkelio bambeklio rolę.
- Jūs praradote sūnų, o daugybė sūnų prarado tėvus. Neapsiribokite tuo, kas mirė ir žlugo, matykite tuos, kurie dar gyvena ir kas dar gali atnešti jums džiaugsmo.
- Tu kalbi apie save? – sarkastiškai nusijuokė vyriškis.
- Nebūtinai. – atsakė Jokūbas.
Jie abu kurį laiką tylėjo, kol pagaliau naujasis Jokūbo draugas atsistojo ir šypsodamasis įkvėpto ir atgimusio žmogaus šypsena pareiškė:
- Na, kaip ten bebūtų, aš nesu bedarbis. Turiu paruošti keletą projektų. Mano kabinetas štai ten, jei nori, gali įsitaisyti šalia ir ruošti savo namų darbus. Aš neblogai suprantu beveik visus dalykus, tad prireikus visada padėsiu, o mano žmona jau tuoj grįš iš darbo ir iškeps mums pyrago.
