Eiliuota pasaka vaikams
Juodasis viščiukas Autorius: Mano menas | 2019 liepos 4 | VAIKŲ KAMPELIS Nuotrauka: Pixabay Ankstų ryta, ankstų rytą, Iš kiaušinio išsirito Mielas mažas ir pūkuotas – Gūžtoje viščiukas... juodas. Buvo juodas tas viščiukas Bet cypsėjo kaip padūkęs. Visas kiemas, visas tvartas, Visas gardas atitvertas Vien cypsėjimu skambėjo, Vien „Cyp cyp“ visi girdėjo. Lojo šunys, kniaukė katės, Net karvutė „Mū“ pasakė. Tik jų niekas negirdėjo, Nes viščiukas vis cypsėjo. Vištos piktos kudakavo Ir sparnais plačiai mosavo. Nei miegoti, nei ilsėtis. Nei vaikus ramiai perėti. Šitas juodas prašalaitis Man sapnus gražius išvaikė. Skundėsi jau visas kiemas, Juodos buvo juočkio dienos. Net gaidys per dantį traukė: Gal gi tu iš kito tvarto? Gal gandrai tave atnešę Adresą kreivai parašė? Gal iš virto tu kiaušinio Išsiritęs – kas ten žino? Liūdnas vaikščiojo viščiukas. Prasižiot bijojo, gūžės. Tai prailgo visos dienos – Be draugų, vargšelis, vienas. Lest grūdų jis nenorėjo Tik liūdėjo ir liūdėjo. * Slinko valandos ir dienos O viščiukas vis tylėjo. Bet tada į šitą tvartą Atvedė naujokę antį. Antis buvo muzikantė (dirigentė?) Ir suburti chorą bandė. Tenorai, sopranai, altai Bosai ir visi bebalsiai, Greit visi išsirikiuokit, Naują dainą repetuosim. Susirinko gyvulėliai Kniaukė, lojo ir kriuksėjo, O antytė dirigavo Ir į taktą vis lingavo. Tai gražiai skambėjo choras Džiaugėsi visi ir plojo! Tik antytė galvą kratė Ir švariau dainuoti prašė. O viščiukas iš už kampo Graudžiai į choristus žvelgė. Kaip norėjo jis dainuoti Repetuoti, koncertuoti! Tik bijojo neįtikti, Choro darną sugadinti. Antis vis galvojo, mąstė, Tikrą meną kaip išrasti. Ir galiausiai sugalvojo: Dainininko reikia solo! Ėmė drąsūs gyvulėliai Išdidžiai dainuot po vieną. Daug švelnių gražių balselių, Kai kurie iš jų bosavo, Buvo altų ir sopranų Antis tik nerado meno. Vis ne tas, Netalentingas. Tau dainuojannt oro stinga. Vertino griežtai antytė Ir į sceną kvietė kitą. Kai visus balsus išklausė Antis pasikrapštė ausį Bei liūdnokai konstatavo, Kad geriausio nesurado. O kampe viščiukas juodas Neištvėrė, išsižiojo. Įkvėpė giliai jis oro Ir cypsėt pradėjo solo. Antis net kvėpuot nustojo Ir nustebusi šypsojos, Nes cypsėjimas galingas Buvo menas įspūdingas. Pakvietė viščiuką scenon Ir cypsėt paprašė vėlei. Plojo vištos, džiaugės žąsys: Štai ir talentas tikrasis! Taip viščiukas tapo solo Daininku tvarto choro. |