Eiliuota pasaka vaikams
Juodasis viščiukas
Autorius: Mano menas | 2019 liepos 4 | ​​VAIKŲ KAMPELIS
Nuotrauka: Pixabay
​​

Ankstų ryta, ankstų rytą,
Iš kiaušinio išsirito
Mielas mažas ir pūkuotas – 
Gūžtoje viščiukas... juodas.
Buvo juodas tas viščiukas
Bet cypsėjo kaip padūkęs.
Visas kiemas, visas tvartas,
Visas gardas atitvertas
Vien cypsėjimu skambėjo,
Vien „Cyp cyp“ visi girdėjo.
Lojo šunys, kniaukė katės,
Net karvutė „Mū“ pasakė.
Tik jų niekas negirdėjo,
Nes viščiukas vis cypsėjo. 
Vištos piktos kudakavo
Ir sparnais plačiai mosavo.
Nei miegoti, nei ilsėtis.
Nei vaikus ramiai perėti.
Šitas juodas prašalaitis
Man sapnus gražius išvaikė. 
Skundėsi jau visas kiemas,
Juodos buvo juočkio dienos.
Net gaidys per dantį traukė:
Gal gi tu iš kito tvarto?
Gal gandrai tave atnešę
Adresą kreivai parašė?
Gal iš virto tu kiaušinio
Išsiritęs – kas ten žino?
Liūdnas vaikščiojo viščiukas.
Prasižiot bijojo, gūžės. 
Tai prailgo visos dienos – 
Be draugų, vargšelis, vienas. 
Lest grūdų jis nenorėjo
Tik liūdėjo ir liūdėjo. 
*
Slinko valandos ir dienos
O viščiukas vis tylėjo.
Bet tada į šitą tvartą
Atvedė naujokę antį.
Antis buvo muzikantė (dirigentė?)
Ir suburti chorą bandė.
Tenorai, sopranai, altai
Bosai ir visi bebalsiai,
Greit visi išsirikiuokit,
Naują dainą repetuosim.
Susirinko gyvulėliai
Kniaukė, lojo ir kriuksėjo,
O antytė dirigavo
Ir į taktą vis lingavo.
Tai gražiai skambėjo choras
Džiaugėsi visi ir plojo!
Tik antytė galvą kratė
Ir švariau dainuoti prašė.
O viščiukas iš už kampo
Graudžiai į choristus žvelgė.
Kaip norėjo jis dainuoti
Repetuoti, koncertuoti!
Tik bijojo neįtikti,
Choro darną sugadinti.
Antis vis galvojo, mąstė,
Tikrą meną kaip išrasti.
Ir galiausiai sugalvojo:
Dainininko reikia solo!
Ėmė drąsūs gyvulėliai
Išdidžiai dainuot po vieną.
Daug švelnių gražių balselių,
Kai kurie iš jų bosavo,
Buvo altų ir sopranų
Antis tik nerado meno.
Vis ne tas, 
Netalentingas. 
Tau dainuojannt oro stinga.
Vertino griežtai antytė
Ir į sceną kvietė kitą.
Kai visus balsus išklausė
Antis pasikrapštė ausį
Bei liūdnokai konstatavo,
Kad geriausio nesurado.
O kampe viščiukas juodas
Neištvėrė, išsižiojo.
Įkvėpė giliai jis oro
Ir cypsėt pradėjo solo.
Antis net kvėpuot nustojo
Ir nustebusi šypsojos,
Nes cypsėjimas galingas
Buvo menas įspūdingas.
Pakvietė viščiuką scenon
Ir cypsėt paprašė vėlei. 
Plojo vištos, džiaugės žąsys:
Štai ir talentas tikrasis!
Taip viščiukas tapo solo 
Daininku tvarto choro.