Adomas Pakalnis : „Mokyti tai ne darbas, tai - gyvenimas“
Autorius: moterurojus.lt | 2020 gegužės 27 | PEDAGOGIKA
Nuotrauka: Iš asm. archyvo
Adomas Pakalnis atrodytų paprastas eilinis mokytojas. Būdamas kuklus jis prie savo pavardės nelipdo įmantrių pavadinimų tokių kaip „koučeris” ar “ekspertas”, o tiesiog tyliai daro gerus darbus. Apie karjeros pradžia, darbo principus, mokytojo autoritetą ir kitus įdomius švietimo niuansus kalbamės su mokytoju, dėstytoju, straipsnių autorium, Kalėdų seneliu Adomu.
Adomai, kaip susiklostė jūsų gyvenimas, jog tapote mokytoju?
Pirmiausia, didelę įtaką turėjo dėdė mokytojas. Jis buvo reiklus, griežtas, bet labai gerbiamas ir mylimas mokinių. Svarbus buvo ir potraukis. Giminėje buvau jauniausias iš pusbrolių, todėl daug laiko praleisdavau su jų atžalomis ir jau tada jaučiau potraukį mokyti, patarti. Darydavom ir atsiskaitymus iš lietuvių kalbos bei matematikos. O vėliau profesija atrado mane arba aš ją. Darbo skelbimas, konkursas ir karjeros pradžia. Dar po metų mokykla pasiūlė suaugusiųjų kursus, ten pavyko puikiai pasirodyti, todėl ir tęsiu jau 17 metų besitęsiančią karjerą.
Ar sunki buvo karjeros pradžia?
Jei sąžiningai – labai. Esu baigęs „Žirmūnų“ gimnaziją. Mokyklą, kuri Lietuvoje yra viena pirmaujančių mokyklų. Patekau į profesinę mokyklą - aišku ne tokie vaikai kaip Žirmūnų mokykloje, bet vis tiek vaikai. Todėl reikėjo priimti kiekvieną tokį koks jis yra.
Kokie jūsų kaip dėstytojo-mokytojo principai?
Kaip ir kiekvieną darbą, kurį dirbi privalai mylėti. Tai pat ir sąžiningumas. Pinigai jokiu būdu neturi būti pirmoje vietoje. Pirmiausia darbas turi patikti, o tada jį atliksi sąžiningai ir įvertinimas ateis. Žinoma, uždarbis yra svarbu, bet dar svarbiau ir maloniau girdėti: „noriu pas jus mokytis, jus man rekomendavo“. Geras žodis yra svarbiau už auksą. Tai postūmis dar geriau atlikti savo darbą. Yra kolegų, kurie tiesiog užsiplėšia didelę mokymo kainą argumentuodami kokybe, bet visada privalu būti sąžiningu su žmonėmis, kuriuos mokai. Svarbu ir laikytis krikščioniškų vertybių. Kalbant apie tą patį uždarbį, jei duosi uždirbti kitiems, tarkim, namų buityje santechnikams ar elektrikams - Dievas duos uždirbti tau. Tai katalikiškas ir ekonominius principus palaikantis požiūris.
Ar pamokoje reikia kalbėti tik apie dalyką?
Žinoma, mokomasis dalykas yra svarbiausias pamokos akcentas. Kitas momentas, kas bus jei mokytojas kaip robotas, tik apie dalyką ir kalbės. Kam tada tas mokytojas? Tokį beveik galėtų atstoti „Youtube“ platforma. Reikia 1, 2 ar 5 minutes skirti vaikams ir gyvenimo aptarimui. Juk tėvai dabar daug dirba, skuba, vaikams dažnai trūksta dėmesio. Tuo labiau, vaikai patys dažnai užduoda gyvenimiškus klausimus. Negali taip sau atstumti. Neseniai sulaukiau vieno buvusio mokinio padėkos, kuris dabar sėkmingai dirba IT įmonėje. Jis padėkojo už dalyko žinias ir svarbiausia - už gyvenimiškus patarimus.
Ko dabar trūksta mokyklose?
Mokytojo autoriteto. Nesižaviu sovietiniais laikais, bet tenka pripažinti - tuomet mokytojo autoritetas būdavo ženklus. O šiandien žemesnėse klasėse jaučiamas stiprus spaudimas iš tėvų. To neturi būti. Mokytojas turi būti savo pamokos šeimininkas. Jam niekas neturi nurodinėti mokymo metodų ar pamokos eigos. Tuomet pilnavertiškai galima būti atsakingu už rezultatus.
Ką geriau mokyti? Vaikus ar suaugusius?
Neišskirčiau. Tai kaip saldumynas, kai skanus ir tas, ir tas (juokiasi). Vaikai yra labiau tiesmuki, emocingesni, bet ir laimingesni. Suaugę paprastai būna kultūringi, taktiški, bet ne visi ramūs, pailsėję.
Ar reikia baigti specialybę nors supratai kad ji ne tau?
Mama sakydavo pradėjai mokytis - svarbu baigti, pagaliau diplomas pravers. Girdisi dabar daug atvirkštinių patarėjų - jei nepatinka nesimokyk. Iš patirties teko ne vieną mokinį matyti, jog metė vieną specialybę, įstojo į kitą, vėl nepatiko, vėl metė. Gal tiesiog ištvermės trūkumas? Juk būna situacijų, kad baigus mokslą, dirbame metus ar du ir tai nusibosta. Rasti specialybę iš pašaukimo manau pavyksta labai retam.
Dabartinė mokykla. Dabartiniai vaikai. Su kuo susiduria mokytojas?
Pamenu, jau nuo 14 metų vasaromis turėdavau keltis 5 ryto ir iki pat vakaro dirbti prie tėvo statomo nuosavo namo, o po vakarienės dar skaitydavau vasarai užduotas perskaityti knygas. Tai neretai trukdavo iki pirmos nakties, o keltis vėl penktą. Tada buvo didesnis noras mokytis, stengtis turėti geresnį darbą. Dabar vaikai apie tai negalvoja. Nori rezultato čia ir dabar. Taip nebūna.
Apskritai, švietimo sistemai trūksta stabilumo. Reforma vienais metais, reforma kitais metais. Ar galima pastovumo nors 5 metams?
Kurie mokytojai yra jūsų autoritetas?
Žinoma, mokytojo asmenybei formuotis padėjo autoritetai. Pirmiausia šviesaus atminimo Bronislovas Burgis. Man kaip Vadybos magistrui šis žmogus buvo genialus švietimo vadybininkas, apie kurio didelius darbus kalba dideli rezultatai. Turėjau garbės sėdėti pamokose pas mokytojas Danutę Usorytę, Oną Jablonskienę, Saulę Rudzinskienę.
Be dėstymo jūs turite ir kitą aistrą - straipsnių rašymą. Kam visa tai?
Nesu tas pedagogas kuris „atstovi“ prie lentos, „atkala“ medžiagą ir nueina. Kaip sakė šviesaus atminimo Bronislovas Burgis, mokytojas neturi dirbi - mokytojas turi būti. Užsidaro mokyklos durys, bet darbas tuo nesibaigia - turi protingai ir pamatuotai teikti patarimus bei padrąsinimus. Straipsniai yra viena is priemonių. Rašau straipsnius įvairia tematika, tik politika griežtai tabu. Labai daug vertingų patarimų šioje srityje nepagailėjo krepšinio maestro vadinamas, geras bičiulis Vaidas Čeponis. Gal tai ir turėjo įtakos, jog daugelis straipsnių susiję su geromis žiniomis ir sporto tematika.
Kalėdų senelio darbas dar viena jūsų aistra? Ką duoda šis darbas?
Kas gi pajaus tikras Kalėdas jei ne Kalėdų senelis (juokiasi). Tik labai gaila, jog šventė po truputį tapo komercinė, tipiniai Kalėdų seneliai vardan užsakymų stengiasi įtikti tėvams, o vaikas paliekamas nuošalyje. Juk tai pirmiausia vaikų šventė, kai gerai vaikui, gerai ir suaugusiam. Apima nuostabus jausmas kai pribėga mažylis ir apsikabina Kalėdų senelį, žodžiais to neapsakysi...
Autorius: moterurojus.lt | 2020 gegužės 27 | PEDAGOGIKA
Nuotrauka: Iš asm. archyvo
Adomas Pakalnis atrodytų paprastas eilinis mokytojas. Būdamas kuklus jis prie savo pavardės nelipdo įmantrių pavadinimų tokių kaip „koučeris” ar “ekspertas”, o tiesiog tyliai daro gerus darbus. Apie karjeros pradžia, darbo principus, mokytojo autoritetą ir kitus įdomius švietimo niuansus kalbamės su mokytoju, dėstytoju, straipsnių autorium, Kalėdų seneliu Adomu.
Adomai, kaip susiklostė jūsų gyvenimas, jog tapote mokytoju?
Pirmiausia, didelę įtaką turėjo dėdė mokytojas. Jis buvo reiklus, griežtas, bet labai gerbiamas ir mylimas mokinių. Svarbus buvo ir potraukis. Giminėje buvau jauniausias iš pusbrolių, todėl daug laiko praleisdavau su jų atžalomis ir jau tada jaučiau potraukį mokyti, patarti. Darydavom ir atsiskaitymus iš lietuvių kalbos bei matematikos. O vėliau profesija atrado mane arba aš ją. Darbo skelbimas, konkursas ir karjeros pradžia. Dar po metų mokykla pasiūlė suaugusiųjų kursus, ten pavyko puikiai pasirodyti, todėl ir tęsiu jau 17 metų besitęsiančią karjerą.
Ar sunki buvo karjeros pradžia?
Jei sąžiningai – labai. Esu baigęs „Žirmūnų“ gimnaziją. Mokyklą, kuri Lietuvoje yra viena pirmaujančių mokyklų. Patekau į profesinę mokyklą - aišku ne tokie vaikai kaip Žirmūnų mokykloje, bet vis tiek vaikai. Todėl reikėjo priimti kiekvieną tokį koks jis yra.
Kokie jūsų kaip dėstytojo-mokytojo principai?
Kaip ir kiekvieną darbą, kurį dirbi privalai mylėti. Tai pat ir sąžiningumas. Pinigai jokiu būdu neturi būti pirmoje vietoje. Pirmiausia darbas turi patikti, o tada jį atliksi sąžiningai ir įvertinimas ateis. Žinoma, uždarbis yra svarbu, bet dar svarbiau ir maloniau girdėti: „noriu pas jus mokytis, jus man rekomendavo“. Geras žodis yra svarbiau už auksą. Tai postūmis dar geriau atlikti savo darbą. Yra kolegų, kurie tiesiog užsiplėšia didelę mokymo kainą argumentuodami kokybe, bet visada privalu būti sąžiningu su žmonėmis, kuriuos mokai. Svarbu ir laikytis krikščioniškų vertybių. Kalbant apie tą patį uždarbį, jei duosi uždirbti kitiems, tarkim, namų buityje santechnikams ar elektrikams - Dievas duos uždirbti tau. Tai katalikiškas ir ekonominius principus palaikantis požiūris.
Ar pamokoje reikia kalbėti tik apie dalyką?
Žinoma, mokomasis dalykas yra svarbiausias pamokos akcentas. Kitas momentas, kas bus jei mokytojas kaip robotas, tik apie dalyką ir kalbės. Kam tada tas mokytojas? Tokį beveik galėtų atstoti „Youtube“ platforma. Reikia 1, 2 ar 5 minutes skirti vaikams ir gyvenimo aptarimui. Juk tėvai dabar daug dirba, skuba, vaikams dažnai trūksta dėmesio. Tuo labiau, vaikai patys dažnai užduoda gyvenimiškus klausimus. Negali taip sau atstumti. Neseniai sulaukiau vieno buvusio mokinio padėkos, kuris dabar sėkmingai dirba IT įmonėje. Jis padėkojo už dalyko žinias ir svarbiausia - už gyvenimiškus patarimus.
Ko dabar trūksta mokyklose?
Mokytojo autoriteto. Nesižaviu sovietiniais laikais, bet tenka pripažinti - tuomet mokytojo autoritetas būdavo ženklus. O šiandien žemesnėse klasėse jaučiamas stiprus spaudimas iš tėvų. To neturi būti. Mokytojas turi būti savo pamokos šeimininkas. Jam niekas neturi nurodinėti mokymo metodų ar pamokos eigos. Tuomet pilnavertiškai galima būti atsakingu už rezultatus.
Ką geriau mokyti? Vaikus ar suaugusius?
Neišskirčiau. Tai kaip saldumynas, kai skanus ir tas, ir tas (juokiasi). Vaikai yra labiau tiesmuki, emocingesni, bet ir laimingesni. Suaugę paprastai būna kultūringi, taktiški, bet ne visi ramūs, pailsėję.
Ar reikia baigti specialybę nors supratai kad ji ne tau?
Mama sakydavo pradėjai mokytis - svarbu baigti, pagaliau diplomas pravers. Girdisi dabar daug atvirkštinių patarėjų - jei nepatinka nesimokyk. Iš patirties teko ne vieną mokinį matyti, jog metė vieną specialybę, įstojo į kitą, vėl nepatiko, vėl metė. Gal tiesiog ištvermės trūkumas? Juk būna situacijų, kad baigus mokslą, dirbame metus ar du ir tai nusibosta. Rasti specialybę iš pašaukimo manau pavyksta labai retam.
Dabartinė mokykla. Dabartiniai vaikai. Su kuo susiduria mokytojas?
Pamenu, jau nuo 14 metų vasaromis turėdavau keltis 5 ryto ir iki pat vakaro dirbti prie tėvo statomo nuosavo namo, o po vakarienės dar skaitydavau vasarai užduotas perskaityti knygas. Tai neretai trukdavo iki pirmos nakties, o keltis vėl penktą. Tada buvo didesnis noras mokytis, stengtis turėti geresnį darbą. Dabar vaikai apie tai negalvoja. Nori rezultato čia ir dabar. Taip nebūna.
Apskritai, švietimo sistemai trūksta stabilumo. Reforma vienais metais, reforma kitais metais. Ar galima pastovumo nors 5 metams?
Kurie mokytojai yra jūsų autoritetas?
Žinoma, mokytojo asmenybei formuotis padėjo autoritetai. Pirmiausia šviesaus atminimo Bronislovas Burgis. Man kaip Vadybos magistrui šis žmogus buvo genialus švietimo vadybininkas, apie kurio didelius darbus kalba dideli rezultatai. Turėjau garbės sėdėti pamokose pas mokytojas Danutę Usorytę, Oną Jablonskienę, Saulę Rudzinskienę.
Be dėstymo jūs turite ir kitą aistrą - straipsnių rašymą. Kam visa tai?
Nesu tas pedagogas kuris „atstovi“ prie lentos, „atkala“ medžiagą ir nueina. Kaip sakė šviesaus atminimo Bronislovas Burgis, mokytojas neturi dirbi - mokytojas turi būti. Užsidaro mokyklos durys, bet darbas tuo nesibaigia - turi protingai ir pamatuotai teikti patarimus bei padrąsinimus. Straipsniai yra viena is priemonių. Rašau straipsnius įvairia tematika, tik politika griežtai tabu. Labai daug vertingų patarimų šioje srityje nepagailėjo krepšinio maestro vadinamas, geras bičiulis Vaidas Čeponis. Gal tai ir turėjo įtakos, jog daugelis straipsnių susiję su geromis žiniomis ir sporto tematika.
Kalėdų senelio darbas dar viena jūsų aistra? Ką duoda šis darbas?
Kas gi pajaus tikras Kalėdas jei ne Kalėdų senelis (juokiasi). Tik labai gaila, jog šventė po truputį tapo komercinė, tipiniai Kalėdų seneliai vardan užsakymų stengiasi įtikti tėvams, o vaikas paliekamas nuošalyje. Juk tai pirmiausia vaikų šventė, kai gerai vaikui, gerai ir suaugusiam. Apima nuostabus jausmas kai pribėga mažylis ir apsikabina Kalėdų senelį, žodžiais to neapsakysi...
